Straipsnio autorius meistras Neto (Snežko R.A.) Streso teorija Įvadas Knyga parašyta tokiu principu: stebimas reiškinys, jo praktinio tyrinėjimo konkretūs klausymai, konkretus praktinis eksperimentas su šiuo reiškiniu, daugkartinis eksperimento pakartojimas, rezultatų apibendrinimas ir stabilių dėsningumų paieška, atrasto dėsningumo formulavimas, atrasto dėsningumo praktinio panaudojimo galimybė.
Šitą knygą parašiau tam, kad žmonės atsikratytų streso ir kitų su juo surištų problemų. Žmogus negali atsikratyti kažko gąsdinančio, apgaubtu fantomo paslaptimi, nepasiduodamo praktiniams tyrinėjimams ir todėl nepažeidžiamo. Daugumai žmonių žodis „stresas“ nieko konkretaus nereiškia. Tai fantomas. Geriausiu atveju, žmonės išgirdę šį žodį pradeda prisiminti arba įsivaizduoti kažkokius savo gyvenimo įvykius, surištus su baime, skausmu ir kitomis baisybėmis. Iki šios dienos niekas negalėjo tiksliai ir moksliškai apibūdinti streso sąvoką. Šitoje knygoje aš duosiu konkretų apibūdinimą. Pademonstruosiu konkrečias streso priežastis, aprašysiu visą jo atsiradimo mechanizmą, kad žmonės suprastu ir bebijotų šito „žvėries“. Išmokysiu panaudoti stresą, kaip energijos ir jėgos šaltinį, o ne tik atsikratyti jo. Pakeitus streso energiją, jūsų gyvenime, į teigiamą kūrybišką darbą, jūs, aišku, nepateksite į rojų, bet pakelsite savo gyvenimą į labiau tobulą ir nuostabų čia ir dabar būties lygį.
Pirmasis antimaterialus Snežko R. A. įstatymas (materialių įvykių absoliutaus nuoseklumo įstatymas). 1998 metais manim buvo atrastas absoliutus būties Įstatymas. Absoliutus, tai, yra, neturintis jokių išimčių apskritai. Idealus ir be priekaištų savo grožyje. Tai pirmas įstatymas, kurio negalima pavadinti tik fiziniu ir materialiu, santykiniu, turinčiu ribas, už kurių jis neveikia. Tame yra jo unikalumas, lyginant su kitais anksčiau atrastais įstatymais) fizikos, chemijos ir kitų mokslų. Jis tiesiogiai paliečia žmogaus Sąmonę ir jo valią. Kad akivaizdžiau jums pademonstruoti ir aprašyti jį, pradėsiu nuo eksperimento. Atlikit jį tiesiog dabar ir įsitikinkite, kad įstatymas galioja bet kuriam žmogui, be išlygų. Tai iš tikrųjų dėsningumas, kurio žmonės anksčiau nebuvo pastebėję ir aprašę. Žmonės aklai nenorėjo pastebėti, tokios akivaizdžios ir naudingos savo gyvenimui informacijos.
Vienalaikiškumo užduoties eksperimentas, atliktu su žmogumi.
Ištieskite ranką į priekį ir vienalaikiškai pakelkite ranką aukštyn ir nuleiskite žemyn. Pradedam. . . Kas su jūsų ranka? Kas su jūsų mintimis? Kas su jūsų jausmais? Dabar atsakykite nuosekliai į visus šituos klausimus. Atsakymus galima numanyti, pavyzdžiui: „nesupratom, neįvykdoma, mintys sujauktos, jausmai neaiškūs“, arba kažkaip panašiai, ir ranka arba nusileis, arba įsitempusi liks kabėti, arba karštligiškai bandys iškarto užimti dvi pozicijas, maksimaliai trumpiausiu laiko periodu (priklausomai nuo žmogaus, su kuriuo atliekamas eksperimentas).
Tai labai svarbus faktas ir jis matomas bet kuriam išoriniam stebėtojui. Bet kokiam žmogui galima duoti daugybę neįvykdomų užduočių. Ir kiekvieną kartą jis arba bejėgiškai atsipalaiduos, arba įsitemps statinėje padėtyje (tokioje pozoje, kurioje jis gavo neįvykdomą užduotį), po to ranka pradės karštligiškai užimti tai vieną, tai kitą poziciją – drebės. Viskas, daugiau nėra variantų, viso jų trys. Neįvykdoma užduotis. Taip, fiziniai rankai, fizinio kūno daliai neįvykdoma. bet ar vaizduotei įvykdoma? Tai klausymas, į kurį aš atsakiau vienareikšmiškai, atlikęs antrą eksperimentą. Štai jo esmė. Dabar taip pat ištieskite į priekį ranką ir ĮSIVAIZDUOKITE, kad jūsų ranka vienalaikiškai pakyla į viršų ir leidžiasi žemyn. Vienas, du, trys pradedam. . . Pavyko? Lengvai ir neįsitempiant jūs įsivaizdavote kaip jūsų ranka susidvejino į dvi vienodas įsivaizduojamas rankas! Kas su jūsų ranka? Kas su jūsų mintimis? Kas su jūsų jausmais. Ranka elgiasi lygiai taip pat bejėgiškai, kaip ir prieš tai buvusiame eksperimente, tačiau atpalaiduotai, tingiai atsitapatinusiai. Nėra įtampos, jausmai malonūs, mintys aiškios. Taigi, išvada: žmogus vieną ir tą pačią užduotį (vienalaikišką rankos sudvejinimą) gali atlikti vaizduotės lygmenyje. Ir negali įvykdyti fizinio kūno lygmeny. Išimčių nėra. Įdomus dėsningumas. . . Vienas žmogus, viena užduotis, vienas veiksmas, rezultate gauname du visiškai priešingus emocinius rezultatus. Akivaizdus paradoksas. Šioje energetinėje grandinėje, lieka tik vienas vienareikšmiškai neapibrėžtas kintamasis – „žmogus“ (nemokslinis žodis, neaiškus, nekonkretus, ginčytinas; likusieji neginčytini ir nuolatiniai (const) pagal užduoties sąlygas. Visas eksperimentas sudaryta tik iš dviejų dalių: „žmogus“ ir viena vienalaikiško veiksmo užduotis. Viskas, daugiau nieko tyrinėjamo nėra. Akivaizdu, kad paradokso esmė paslėpta „žmogaus“ sampratoje, nes konstanta abejoti negalime. Žmogus nėra vientisas – tai kintamasis, kuris atliekant vieną ir tą pačią užduotį, veda prie dviejų priešingų būsenų. Vienai dalis – „ žmogaus“ fizinis kūnas absoliučiai negali įvykdyti vienalaikiškai veiksmo. O antra dalis – „žmogaus“ vaizduotė, absoliučiai gali. Jeigu „žmogus“ būtų vientisas ir nedalus, tai jis galėtų atlikti šias neįvykdomas vienalaikiškumo užduotis tiek kūnu, tiek ir vaizduote. Bet negali. Ir tai realus faktas, patvirtintas tūkstančiais eksperimentų. Kokia išvada? Yra tik viena išvada – padaryti prielaidą, kad žmogus ne vientisas, o pasidalinęs į dvi vientisas dalis. Turinčias priešingas praktines savybes, atliekant bet kurią vienalaikiškumo užduotį. Nes atliekant bet kokį kiekį eksperimentų, visada stebime du priešingus rezultatus: kūnas negali įvykdyti užduoties, o vaizduotė visiškai lengvai įvykdo. Šitas eksperimentas įrodo, kad „žmogų“ sudaro dvi dalys, turinčios tiesiog priešingas savybes (kokybes)! Šitos dvi dalys: KŪNAS (materiali dalis) ir SĄMONĖ (antimateriali dalis). Anti – materiali dalis (sąmonė) – tai priešinga savo galimybėmis įvykdyti vienalaikiškumo užduotis, materialiai daliai – fiziniam kūnui. Būtent su šitomis „žmogaus“ dalimis, mes atlikome, su viena ir ta pačia užduotimi (const), nuodugnius ir pakartotinus eksperimentus. Visada besibaigiančius vienu ir tuo pačių rezultatu (const). Rezultatas nuolatinis, nekintantis ir neginčytinas. Bet koks planetos žmogus gali patikrinti ir patvirtinti, be jokių išlygų. Tai absoliutus dėsningumas. Nepriklausomas nuo laiko, vietos, rasės ir kitų matomų priežasčių. Vienalaikiškumo užduotis – neįvykdoma kūnu ir lengvai įvykdoma vaizduote! Štai dvi eksperimentuose matomos žmogaus dalys. Iš kokia gi iš šių dalių žmogus? Tai sekantis loginis klausimas, kuris kyla esant dviems „ žmogaus“ dalims. Kuri gali autonomiškai išmintingai egzistuoti ir sąmoningai valingai veikti? Be kalbų aišku, kad tai ta dalis, kuri yra labiau tobula ir labiau reikšminga. Galinti akimirksniu atlikti vienalaikiškumo užduotis. Šita „žmogaus“ (vaizduotės) dalis yra vedanti, o mažiau tobula (kūnas) vedamoji. Taigi, turime – kūną ir sąmonę (valdančią vaizduotę). Sąmonė veda kūną per vaizduotę – šitą visumą mes vadiname „žmogumi“. Be to SĄMONĖ – visagalė žmogaus dalis. Eksperimentas įrodo šios dalies galimybę lengvai spręsti BET KOKIAS vienalaikiškumo užduotis. Kūnas – vedamoji žmogaus dalis, absoliučiai neįgali spręsti vienalaikiškumo klausymus.
Praktinio eksperimento su vienalaikiškumo užduotimi išvados. Su vaizduote viskas aišku – ji gali įvykdyti absoliučiai bet kokią vienalaikiškumo užduotį (įrodyta eksperimentu). Kūnas absoliučiai negali, net pačios elementarios vienalaikiškumo užduoties (įrodyta eksperimentu). Jeigu vienalaikiškumo užduotis – kūnui, tai pažaidos akmuo (eksperimentas, tai aiškiai įrodė), tai visiškai akivaizdu, kad jis gali veikti tik NUOSEKLIAI, spendžiant vienalaikiškumo užduotis! Vienalaikiškumo užduotis kūne sukelia tik tris eksperimentuose stebimas būsenas, štai jos (pavyzdys, ištiesta ranka):
1. Ranka bejėgiškai nusvyra.
2. Ranka įsitempusi sustingsta vietoje (įtampos stiprumą lemia būtinybė kūnui įvykdyti užduotį. . . paprasčiau kalbant, įvykdyti užduotį nežiūrint į nieką. Pavyzdžiui, mirties baimė).
3. Ranka maksimaliu dažnumu bando priimti abi pozicijas – svyruoja arba dreba.
Kas atsitinka su vaizduote, kuomet kūnui duodama vienalaikiškumo užduotis? Koks vaizduotės ryšys su aukščiau išvardytomis žmogaus kūno reakcijomis į vienalaikiškumo užduotį?
1. Žmogus visiškai ramus, vaizduotė neveikli, pasyvi. Žmogus paprasčiausiai atpalaiduotai paleidžia ranką, atsisako net bandyti įvykdyti panašią užduotį. Nes suvokia, kad kūnas absoliučiai neįgalus atlikti tokią užduotį. Jis paprasčiausiai ignoruoja duotą užduotį.
2. Žmogus nesėkmingai bando įgyvendinti užduotį valingomis pastangomis, vaizduotė paralyžiuojama, bandydama įsivaizduoti tokios užduoties spendimą kūno lygmenyje. Stebime vaizduotės ir kūno paralyžių, sukeltą neįmanoma įvykdyti vienalaikiškumo kūno lygmeny užduotimi. Aš šį, kūno ir vaizduotės paralyžių pavadinau Stuporu – absoliučiai neįvykdoma vienalaikiškumo užduotimi.
3. Vaizduotė (protas) keičia užduoties sąlygas. Užduotis ignoruojama, žmogus bando įgyvendinti vienalaikiškumo užduotį nuosekliai, bet maksimaliai greitai, taip dirbdamas ties savo fizinių ir emocinių galimybių riba. Tai nuleisdamas ranką, tai pakeldamas maksimaliu dažniu – vibruoja.
Taigi, vaizduotės (proto) ir kūno ryšis akivaizdus. Ir aptikti trys nekintantys vaizduotės būviai, atsirandantys kūnui vykdant vienalaikiškumo užduotį:
- Vaizduotės ir kūno paralyžius – stuporas.
- Vienalaikiškumo užduoties ignoravimo būsena – maksimalus kūno atsipalaidavimas.
- Vienalaikiškumo užduoties pakeitimas – maksimali kūno įtampa.
Kokia žmogaus emocinė būsena šiuose mūsų aptiktose būsenose?
Šitos būsenos yra stabilios ir aptinkamos su bet kuriuo tiriamuoju, duodant jam elementarią vienalaikiškumo užduotį. Ar aptinkamas dėsningas, stabilus, realiai įrodomas ryšis, tarp šitų 3-jų nekintamų žmogaus būsenų ir streso? Stresas, psichologijoje ir psichiatrijoje, laikomas būtent emocine žmogaus būsena. Nors, nei ten, nei ten nėra aiškaus, konkretaus, vienareikšmiško, neginčijamo eksperimentais įrodomo apibūdinimo kas yra emocija, emocinė būsena, žmogus. Aš nesiremsiu nekonkrečiais žodžiais nekonkrečių „mokslų“. Nenurodančių konkrečiai į konkretų ir dėsningą reiškinį, su kuriuo galimas praktinis eksperimentas. Ko negalima aptikti ir stebėti žmogaus jutiminiais organais (regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu ir VAIZDUOTE) paprasčiausiai neegzistuoja žmogiškoje realybėje! Absoliutus faktas. Be abejonės, žmogus patiria tik tris būsenas, atlikdamas vienalaikiškumo užduotis (toliau, blokuojanti užduotis, t. y. ŽMOGAUS KŪNUI ABSOLIUČIAI NEĮVYKDOMA ir PARALYŽIUOJANTI VAIZDUOTĘ). Kiti variantai neegzistuoja.
Žodis – tai nuoroda į realiai stebimą daiktą arba reiškinį. Šis faktas neginčijamas. Ir negali kelti absoliučiai jokių abejonių. Kai ištariamas žodis, žmogui, tai signalas, kviečiantis jį atlikti tam tikrą darbą – ieškoti to objekto, į kurį nurodė žodis. Objekto stebėjimas – tai darbas, žmogus priima informaciją apie objektą į savo atmintį. Neginčijamas ir akivaizdus faktas. Darbas – tai žodis, nurodantis stebimą energetinį reiškinį. Įrodyta eksperimentaliai, išmatuotą ir aprašyta fizikoje formule. Mechaninis darbas – tai fizinis dydis, kuris yra kiekinė kūno judesio charakteristika. Kūnas, tai bet kuris žmogaus jutimo organais stebimas objektas. Absoliutus neginčijamas faktas. Informacija – tai objektai (realių objektų kopijos), stebimos žmogaus vaizduote. Absoliutus neginčijamas faktas. Tokiu būdu emocija – tai reakcija į signalą, konkretus stebimas žmogaus veiksmas, t. y. žmogus padaro konkretų darbą. Stresas – tai emocijos maksimumas, žmogaus vykdomo darbo maksimumas, vedantis prie pilno išsekimo. Išsiaiškinę konkrečias sąvokas galime tęsti toliau.
Pirmoje būsenoje, visiškai ignoruojant blokuojančią užduotį, stebimų emocijų (veiksmų, darbo) pažymių nėra. Ranka, tiesiog be pastangų, veikiama savo paties svorio, nusileidžia. Vaizduotė taip pat neatlieka jokio darbo.
Antroje būsenoje ranka paralyžiuota ir vykdomas darbas jos išlaikymui horizontalioje padėtyje. Vaizduotė paralyžiuota, nes negali susidoroti su blokuojančia užduotimi ir atlieka izometrinį (statinį) darbą, ties savo galimybių riba.
Trečioje būsenoje, ranka atlieka darbą (virpantys judesiai). Vaizduotė atlieka darbą – pakeičia žmogaus atmintyje užduoties sąlygas ir stebėdama laukia tokio pokyčio rezultatų. Žmogaus atmintis – realių ar įsivaizduojamų objektų kopijų saugykla. Sąmonės stebima vaizduotėje (prote).
Išvados akivaizdžios: - Pirma būsena absoliučiai negali būti stresinė, nes nėra emocijos (darbo). Sąmoningai atsisakoma užduoties.
- Antra būsena yra visiškai nesąmoninga, dėl statiškai atliekamo darbo, be jokio matomo žmogaus jutiminiais organais rezultato, naudojant maksimalias, lygias pagal jėgą ir priešingas pagal kryptį pastangas. Naudojamą jėgą, tačiau Sąmonė negali stebėti jų darbo, ir jų valdyti (chaosas, vakuumas, eteris, nesąmoningumas, nebūtis, nestebėjimas). Tai, žmogaus Sąmonės – stebėjimo centro išnykimo taškas, dėl visiško stebimo objekto (vykdomos blokuojančios užduoties rezultato) išnykimo.
- Trečia būsena yra stresinė. Pagal streso apibūdinimą – maksimaliai įmanomas darbas vykdant blokuojančią užduotį (neįvykdomą pagal nutylėjimą)! Kurį žmogus vykdo Sąmoningai pakeisdamas, iškreipdamas vienalaikiškumo sąlygas. Rezultatas Sąmoningai matomas, atliekamas darbas – vibruojantys judesiai. Tačiau laikui bėgant, sumažėjus vibruojantiems judesiams, trečia būsena, vis tiek maksimaliai priartės prie antros. Ranka padidins dažnumą, padidinus valingas Sąmoningas pastangas siekiant būti tuo pačiu metu ir apatiniame ir viršutiniame taške, bet tai neišvengimai veda prie amplitudės mažėjimo ir drebėjimo. Drebulys, esant maksimaliam valios įsitempimui, pagrindinis matomas streso požymis. Stebimas pas absoliučiai bet kurį žmogų. Be to, jeigu valingos pastangos taps absoliučios, tai trečia būsena pereis į antrą! Ranka nutirps, Sąmonė išnyks, tai koma, mirtis, nesąmoningumas – statinė jėgų pusiausvyra, be matomų darbo ženklų, atsirandanti bandant įvykdyti blokuojančią užduotį.
Mes padarėme gana įdomią išvadą. Bet kokia valinga Sąmoninga primygtina pastanga įvykdyti blokuojančią užduotį, neišvengiamai veda prie visiško nesąmoningumo! Tuo momentu, kai yra visiška pusiausvyra tarp priešingai nukreiptų jėgų, sukeliančių rankos vibracijas, Sąmonė (Àç åçüì ) prarandama. Neįvykdoma užduotis, tiesiog, suryja stebėtoją (Sąmonę), kuris vis tik užsimanė valingomis pastangomis ją įvykdyti. Vadinasi: pirma būsena – visiškas blokuojančios užduoties ignoravimas yra amžinas gyvenimas. Charakterizuojamas maksimaliu Sąmoningumu (geba stebėti, budrumu). Sąmonės (stebėtojo) būvimas – tai ir yra būtis, gyvenimas. Be to, amžinas, nes blokuojančias užduotis stebėtojas Sąmoningai visiškai ignoruoja. Ir galimybė, kad bus bandoma įvykdyti blokuojančią užduotį, vedančios galų gale prie visiško nesąmoningumo, pirmoje būsenoje, lygi nuliui. Trečioje būsenoje sąmonės būsena nestabili. Kuo labiau nukreipiam valingas pastangas blokuojančios užduoties vykdymui, stebimas vibruojančios rankos dažnio didėjimas ir amplitudės mažėjimas, Sąmonė proporcingai mažėja iki pat išnykimo! Su vibracijų išnykimų, išnyksta ir Sąmonė, trečia būsena tampa antra.
Dėsningumas absoliučiai nustatytas! Stresas yra bet koks bandymas įvykdyti blokuojančią (neįvykdomą) užduotį, neišvengiamai vedantis į nesąmoningumą.
Streso sąvoka Stresas (baimė, drebulys, neįvykdomo laukimas) – valinga pastanga ties kūno galimybių ribą išspręsti neįvykdomą (blokuojančią) užduotį, su daliniu ar pilnu Sąmoningumo (gebos Sąmoningai stebėti jutiminiais organais) netekimu.
Tai tikslus apibūdinimas. Nes iš trijų realiai įmanomų situacijų, tik trečia būsena būtent ir yra toks bandymas. Pirma ir antra – kraštutinės būsenos, tiesiogiai priešingi ekstremumai (kraštutinės padėtys) visiško sąmoningumo ir visiško nesąmoningumo, su sąlyga, kad žmogui duodama blokuojanti užduotis. Blokuojanti užduotis neįvykdoma (pagal nutylėjimą). Tačiau žmogus nesuvokdamas šito (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) vis dėl to, užsispyrusiai bando bet kokia kaina įgyvendinti ją! Veikdamas kaip visiškai beprotiškas robotas, apsėstas idėja (įsakymu iš šalies, žodžiu arba iš inercijos – susidomėjęs veiksmu). Su visada žinomu galutiniu rezultatu – Sąmonės netekimu (koma). Atsisakymas vykdyti tokią užduotį, bet kuriame įėjimo į stuporą etape, akimirksniu įjungia Sąmonę ir žmogus pereina į pirmą būseną.
Būsena, kuomet atsisakoma blokuojančios užduoties – norma, gyvybė, sveikata, energijos ir jėgų pilnatvė.
Antra būsena, blokuojančios užduoties apsėdimas – koma, mirtis, visiškas nesąmoningumas, visiškas Sąmonės apsėdimas savo užsispyrusiu neadekvačiu siekiu, valia įgyvendinti neįgyvendinamą, pagal nutylėjimą, blokuojančią užduotį.
Trečia būsena, įsitraukimas į blokuojančią užduotį – stresas, bandymas įgyvendinti blokuojančią užduotį. Kuris tęsiasi, kol Sąmonė SAVANORIŠKAI neatsisakys vykdyti blokuojančios užduoties arba bus ja pilnai užvaldyta.
Jeigu žiūrėti į žmogaus Sąmonę kaip į būtį (gyvenimą), o nesąmoningumą, kaip nebūtį (mirtį), tuomet tampa aiški vienintelė žmogaus mirtingumo priežastis – stresas! Žmogus pats save veda į mirtį, kuomet pusiau sąmoningai įsitraukia į blokuojančias vienalaikiškumo užduotis. Pagrindinė pusiau sąmoningumo priežastis – tai užduoties sąlygų PAKEITIMAS, realių sąlygų iškraipymas, kurios aiškiai ir vienareikšmiškai nurodo, kad konkreti užduotis yra neįvykdoma. Žodis „pakeitimas“ turi daug sinonimų: melas, iliuzija, iškraipymas, maja (relig.), mara (relig.), melo tėvas (relig). Tokiu būdu, pagrindinė streso priežastis – tai visuomet melas, realių faktų iškraipymas, objektyvios materialios realybės pakeitimas įsivaizduojama idealia realybe. Nesugebėjimas įžiūrėti, kad užduotis realiai neįvykdoma, kad ji blokuojanti, realius faktus pakeičiant įsivaizdavimu. Silpna geba atidžiai, objektyviai, faktiškai stebėti – matyti visas užduoties dalis, veda prie to, kad žmogus įsitraukia į ją. Yra elementarios užduotys – tai, vienas veiksmas dabarties akimirkoje. Ir yra sudėtingos užduotys – veiksmų eiliškumas ateities projekcijoje.
Sudėtingos užduotys sudarytos iš nuoseklių elementarių užduočių. Gebėjimas suskaidyti sudėtingą užduotį į elementarias ir tokiu būdu aptikti elementarią blokuojančią momentinio vienalaikiškumo užduotį, kuri užsimaskavusi sudėtingoje užduotyje, ir yra menas būti be streso. Yra gera patarlė: bėgsi paskui du zuikius, nei vieno nepagausi. Tipinė blokuojanti momentinio vienalaikiškumo užduotis. Norisi pridurti, jeigu ir toliau užsispyrusiai vaikysiesi, ir įdėsi maksimumą valingų (Sąmoningų) pastangų, tai prarasi gyvybę (sąmonę). Žmogus, sudėtingoje užduotyje neradęs elementarios neįvykdomos užduoties, pasmerktas stuporui. Ir privalomas, ir neišvengiamas esant bet kokiam stuporui, energetinis deficitas – stresas. Žmogaus gyvenimas – tai nuosekliai įsivaizduojamame laike besitęsiančių elementarių užduočių grandinė. Ir pradėjęs nuosekliai realizuoti šią grandinę, žmogus sėkmingai eis iki šios grandinės blokuojančios grandies. Ir dabarties realybės akimirkoje (praeitis ir ateitis – įsivaizduojami lakai) užsiblokuos ties ją. Ir jeigu jis neatsisakys visos sudėtingos užduoties ir bet kokia kaina pabandys realizuoti blokuojančią elementarią užduotį dabarties akimirkoje, iš inercijos, įkvėptas ankščiau įvykdytų nuoseklių elementarių užduočių sėkme, įsivaizduodamas, kad yra pajėgus įgyvendinti bet kurią užduotį dabarties akimirkoje, jis pasmerkia save stuporui, kaip pasekmė – stresui; o po to mirčiai. Vienintelė išeitis – palikti visą sudėtingą užduotį. Nesigailint tuščiai prarasto laiko, sėkmingai vykdant prieš tai buvusias elementarias užduotis, iki pat blokuojančios grandies. Stuporas – tai pabaiga, materialiam kūnui neįveikiama siena. Reali įsivaizduojamo laiko koridoriaus pabaiga, kuris sukurtas žmogaus vaizduote. Realus žmogaus gyvenimas – tik akimirka čia ir dabar. Įsivaizduojamame koridoriuje – laike, gyvena tik vaizduotė. Kūnas gali būti tik dabarties akimirkoje. Stuporą – neįvykdomą vienalaikiškumo užduotį, išspręsti gali, tik žmogaus vaizduotė.
Kaip neįkristi į stresą (išvengti streso Yra tik du variantai. Ramiai ir sąmoningai nuosekliai vykdyti užduotį, išskaidžius ją į elementarias nuoseklias užduotis. Išdėsčius juos vaizduote nuosekliai laike ir erdvėje. Tokiu būdu sukūrus įsivaizduojamą laiko koridorių be stuporų. Likviduojant sudėtingoje užduotyje (vaizduotės sukurtame laiko koridoriuje) visas blokuojančias grandis. Arba, jeigu nepavyksta pakeisti stuporą (vienalaikiškumo užduotį) į elementarių nuoseklių užduočių nuoseklumą, paprasčiausiai visiškai ją ignoruoti ją. Fizinėje realybėje čia ir dabar žodžiai: stuporas, stresas ir mirtis – sinonimai. Žmogaus įsivaizduojamai daliai – tik trumpalaikė Sąmonės netektis.
Penki asmenybės tipai, penkios pagrindinės emocijos, penkios būties būsenos. Šitas, asmenybės tipų modelis, remiasi išvadomis, iš aukščiau pateiktų praktinių eksperimentų. Lentelėje nurodytos dvi kraštutinės būsenos. Norma – valingas Sąmoningas asmenybės atsisakymas vykdyti blokuojančias užduotis. Ir šizo – Sąmonė ir valia pinai apsėsta blokuojančių užduočių vykdymu. Paribinės būsenos tarp šių kraštutiniškumų yra reliatyvios ir sąlyginės, su palaipsniniu valios ir Sąmonės prigesimu nuo normos iki šizo.
Asmenybė – tai realių arba įsivaizduojamų daiktų atspaudų rinkinys, išsaugotų dėmesio spinduliu žmogaus atmintyje ir laikomų ten Sąmoninga valinga pastanga.
Atmintis – tai beribė įsivaizduojama erdvė, kurioje patalpinti žmogaus jutimo organų atspaudai. Egzistuoja penkti atminties skyriai (erdvės), atitinkančios penkiems jutimo organams. Ir šeštas skyrius atitinkantis vaizduotę. Šeštame atminties skyriuje (tuščioje erdvėje) vyksta įsivaizduojamų objektų konstravimas (analizės ir sintezė) iš sandėliuoto penkiose atminties skyriuose turinio. Penki atminties skyriai atitinka penkiems žmogaus suvokimo organams. Akims, ausims, nosiai su jos uosle, liežuviui su jo skoniu, ir kūnui su jo jutimu lietimui ir judesiui. Atskirose atminties skyriuose saugomos tiesioginės (nekintamos) daiktų kopijos, kurios buvo suvoktos tiesiogiai jutiminiais organais. Schematiškai, tai galima pavaizduoti penkiakampės žvaigždės simboliu. Įsivaizduokite žvaigždę. Penki jos spinduliai – tai penki atminties skyriai: kinestetinė atmintis, audialinė atmintis, vizualinė atmintis, skonio atmintis, uoslės atmintis. Žvaigždės centras, tai vaizduotės erdvė, kurioje iš penkių atminties skyrių turinio projektuojamos įsivaizduojamos formos, kurios nėra stebimos realybėje jutiminiais organais. Nauji įsivaizduojami atspaudai, su žmogui pageidaujamu savybių rinkiniu. Vaizduotės erdvėje (naujų formų su naujomis savybėmis analizė ir sintezė) atliekamas kūrybinis darbas. Laiko koridorių kūrimas ir apstatymas. Kuo jis vykdomas? Jis vykdomas dėmesio spinduliu, kurį valdo žmogaus valios centras - Àz jezm (Àç åçüì) (Sąmonė, stebėtojas, siela (relig.), dievo kibirkštis (relig.), kūrėjas). Kuris sugriebia vaizdinius, saugomus atminties penkiose erdvėse (praeityje). Ir talpina juos į vaizduotės sritį (dabartyje). Kurioje jis vaizdinys dalomas į elementarias dalis (analizė). Po to išrenkamos elementarios savybės ir surenkamos į naujas formas (sintezė). Toliau patalpinamos naujame laiko koridoriuje (ateityje). Dėmesio spindulys – šitas pavadinimas tiesiogiai nurodo į jo šviesos prigimtį, visiškai panašiu į šviesos spindulį. Dėmesį galima sufokusuoti ir išfokusuoti, panašiai kaip kišeninio žibintuvo šviesos spindulį. Fokusuojant spindulys apšviečia mažesnį plotą, tačiau ryškiau. Išfokusuojant spindulys apšviečia didesnę erdvę, tačiau neryškiai (išplautai). Jeigu jūs žiūrite į daiktą, jūs matote aplinkinius daiktus neryškiai ir neaiškiai. Stebėtojas suvokia dėmesio spindulio fokuso sugriebtą daiktą sąlyginiai aiškiau. Tačiau irgi sąlyginiai. Jeigu jūs sufokusuosite dėmesio spindulį į vieną daikto dalį, kitos atrodys neryškiai ir taps neaiškios. Tokiu būdu žmogus gali matyti absoliučiai aiškiai tik begaliniai mažą tašką, visa kita jis suvokia sąlyginiai aiškiai. Priklausomai nuo Sąmoningo dėmesio spindulio fokusavimo jėgos. Kuo dėmesio spindulio fokusavimo taškas mažesnis, tuo aiškesnis jame suvokimas. Išfokusuojant dėmesio fokusą nuo begaliniai mažo taško jis tampa apskritimu, pusiau sferą (žmogaus kūno akies suvokimo riba) ir sfera (vaizduotės akis). Jeigu jūs aiškiai matote dalį daikto, jūs nesuvokiate pilnai viso daikto. Likusios jo dalys panirsta į tamsą (atrodo išplautos, panyra į chaosą, ištirpsta). Tai absoliutus faktas, bet kurio žmogaus dėmesys visiškai atitinka kišeninio žibinto spindulį. Tai įrodys eilinis elementarus eksperimentas. Parodykite žmogui bet kokį po ranka pakliuvusį daiktą. Pasiūlykite sutelkti dėmesį (Sąmonės spindulį) į daiktą. Ir fiksuoti dėmesio spinduolį ties juo. Po to pradėkite į žmogaus akimis matomą erdvę įnešti daiktus ir prašykite juos aprašyti. Žmogus negali šito padaryti neatitraukęs dėmesio spindulio nuo pasirinkti daikto. Nors akimirkai jis turi fiksuoti spindulį ties įnešamu daiktų, kad galėtų vienareikšmiškai atpažinti jį. Kitaip jis paprasčiausiai nesuvoks jo, kaip kažką konkretaus. Spindulys sugriebia objektus, saugomus atminties penkių skyrių erdvėje. Dar daugiau, paprašykite sufokusuoti dėmesį į daikto dalį. Ir tuomet kitos daikto dalys akimirksniu užsipildys tamsa (atrodys išplautos, panirs į chaosą, ištirps eteryje). Taps neryškios, nesufokusuotos. Žmogus nebesuvokia sufokusuotai (sąlyginiai ryškiai ir aiškiai) šitas silpnai dėmesio spindulio fokusu apšviestas daikto dalis, negali jų sugriebti dėmesio spindulio fokusu ir pernešti juos į vaizduotės sritį ar atmintį.
Vaizduotės srityje žmogus dėmesio spinduliu kaip lazeriu išskaido sugriebtus atspaudus, išskirdamas pageidaujamą savybę. Kitos visiškai ignoruojamos, ir jos akimirksniu panyra į tamsą (chaosą). Iš išsaugotų dalių sintezuoja naują objektą. Ir išdėsto jį pageidaujamame laiko koridoriuje – ateityje. Spindulys panašus į žmogaus rankas, kurios piešia arba lipdo objektus. Skirtumas tik tas, kad kūno rankos gali kurti tik dabarties laiko momente ir tik realius materialius objektus, o vaizduotė sukuria laiko koridorius, kuria ateitį iš praeities – įsivaizduojamus idealius objektus. Rankos kuria naują objektą iš realių objektų, vaizduotė kuria idealią ateitį. Dėmesio spindulys, kaip ranka, kuria naujas konfigūracijas vaizduotės erdvėje (tuščiame begaliniai dideliame įsivaizduojamoje erdvėje - sferoje) iš saugomų atminties sferoje atspaudų. Vaizduotės erdvė begaliniai didesnė už fizinį žmogaus kūną. Mes galime įsivaizduoti namą prieš save, sukurti jį prieš save erdvėje. Galim akimirksniu jį pašalinti. Galim įsivaizduoti erdvėje ežerą, kurioje dabar yra miškas. Kūrybinės dėmesio spindulio, nukreipiamo valia iš centro Àz jezm (Àç åçüì) galimybės, praktiškai beribės. Šitas dėmesio spindulys neveikia pats savaime. Jis valdomas Sąmoningos valios centru - Àz jezm (Àç åçüì). Šitas centras yra stebėtojas. Jis stebi (apšviečia) dėmesio spindulio pagalba aplinkinę erdvę ir joje esančius objektus. Ir tuo pačiu spinduliu sugriebiami atspaudai atmintyje ir išlaikomi ten nuo panirimo į chaosą (ištirpimo tamsoje). Sukuria naujus atspaudus vaizduotės srityje – aplinkinėje erdvėje. Bet koks žmogus per kelias sekundes įsivaizduoti pelę sulig kalnu, arba dramblį sulig žirniu. Tačiau įsivaizduoti ir sintezuoti ką nors iš esmės naujo (nematyto anksčiau) dėmesio spindulys negali. Vaizduotės sfera, skleidžiasi iš begaliniai mažo Àz jezm (Àç åçüì) taško – šviesos spindulio šaltinio – nukreipto dėmesio. Todėl neįmanoma sukurti iš esmės nieko naujo. Pati sfera kuriama besiskleidžiančiu Sąmonės šviesos spinduliu. Tokiu būdu, pirma sukurta forma gali būti šviesos taškas. Antra – šviesos spindulys (begalinė tiesė), paskui jį vėduokle skleidžiasi apskritimas. Pradėjęs suktis jis virsta sfera. Viskas. Visos kitos galimos kurti šioje erdvėje figūros, kuriamos iš begalinių šviesos taškų konfigūracijų, sferinės šviesos erdvės ribose. Tokiu būdu žmogus sudarytas iš valingo centro Àz jezm (Àç åçüì) (šviesos taško, valios), dėmesio spindulio (stebėtojo), tuščios erdvės vaizduotės, padalintos į penkias atminties erdves, užpildytas objektais, kurie atitinka penkiems jutimo organams, ir fizinio apvalkalo (kūno). Žmogus Suvokiantis savyje visus šiuos lygius yra visiškai normalus, suvokiantis tik fizinį kūną yra šizo (suskaldytas, nepilnavertis). Tarp šių kraštutinių būsenų (tamsa ir šviesa) yra begalinis kiekis tarpinių savęs įsisąmoninimo būsenų. Kaip šviesos spindulys pereidamas per prizmę išsiskaido į spalvas. Nuo žydros iki juodos. Lentelėje aš pateikiau tik ryškiausias ir akivaizdžias paribinius savęs įsisąmoninimo begalinius lygius. Nuo pilno savęs įsisąmoninimo – norma, iki pilno užvaldymo stuporu (chaosu, tamsa, melu, iliuzija) savęs įsisąmoninimo (nesąmoningumo).
Bet kuris žmogus gali tik savarankiškai pakeisti savo savęs įsisąmoninimo tipą evoliucijos linkme (nuo šiziko – iki normalaus) arba involiucijos pusę (nuo normalaus iki šiziko).
Pavyzdžiui, man vadovaujant, mikčiojantys PATYS palaipsniui pereina nuo psichotiko lygio iki normalaus suvokiančio savo kalbą per 3 kalendorines dienas. Šizikai ir šizo – fobai, paprasčiausiai ignoruoja mane ir mano metodą, laiko jį melu. Laukia pagalbos iš šalies (gydymo) – blokuojanti užduotis. Todėl jų kalbos įsisąmoninimas miręs ir tokiu liks, tol kol jie patys neįdės savo sąmoningų pastangų pažinti savo kalbą. Neįsisąmonina fakto: kalba kuriama Sąmoningai pačiu žmogaus valios centru, ji nėra materialus objektas! Neįmanoma mikčiotojo padaryti normaliai kalbančiu gydant iš išorės, pašaline „gera“ valia ir gerais ketinimais, jis gali TIK PATS IŠMOKTI KALBĖTI be stuporo, kartodamas paskui gyvą meistrą nuoseklius lengvus kalbos veiksmus. Kuris žino kaip daryti kalbą lengvai ir paprastai, patogia ir komfortiškai. Galinčiu apmokyti lengviems ir elementariems kalbos įgūdžiams – elementarioms nuoseklioms užduotims, apeinant blokuojančias užduotis. Pavyzdžiui, bandymo pasakyti du garsus vienalaikiškai, arba bandymo vienalaikiškai galvoti ir kalbėti, klausyti ir kalbėti ir daug kitų. Neišmokius mikčiotojo nuosekliai, elementariems neblokuojantiems kalbos įgūdžiams, jis taip ir nežinioje apie kalbos stuporą, kuriame jau yra. Šitas elementarus mokomasis darbas, skirtas mikčiojantiems įsisavinti elementarius nuoseklius paprastučius kalbos įgūdžius, vykdomas mano paties asmeniškai seminaruose ir asmeninėse sesijose. Tokio apmokymo rezultatas kalbos normalizavimasis akimirksniu – elementarių kalbos įgūdžių nuoseklumas.
Realybės testai Snežko R. A. (testai šizai aptikti) Šizofrenija – tai melaginga iškreipta informacija, sulaikoma žmogaus atmintyje. Valia, jos pagalba, formuoja blokuojančias užduotis vaizduotėje ir daro jų projekcijas į gyvenimą. Realių faktų pakeitimas iliuziniais (melagingais) ir daro iš žmogaus šiziką. Kaip kalbėjo senoliai – žmogus melagis = žmogus beprotis (žmogus su apsiblaususiu matymu, silpno sąmoningumo, nesugebantis veikti nuosekliai atlikti elementaraus veiksmo). Turintis atmintyje melą, nemato tikrosios objektyvios realybės, keičia ją fantazine realybe. Tiki savo fantazijomis labiau, nei realiems faktams ir Valingomis pastangomis ignoruoja akivaizdžius faktus, kad jie nepatektų į savo atminties skyrius. Vienintelis būdas išsilaisvinti nuo šizofrenijos – priversti susitikti betarpiškai su tikrąją realybę, kito kelio nėra. Pašalinti iš jo atminties erdvės visą melagingą informaciją, kuria remiantis galima statyti tik blokuojančias užduotis (neįvykdomas pagal nutylėjimą).
Žmogaus atmintyje esanti iškreipta, netiksli arba melaginga informacija yra visų žmogaus baimių šaltinis. Ji sukuria neįvykdomas užduotis ir padaro žmogų bejėgiu jas įgyvendinti. Nesugebėjimas įvykdyti tą ar kitą vienalaikiškumo užduotį ir nežinojimas elementarių nuoseklių veiksmų įstatymo (1 antimaterialaus Snežko R. A. įstatymo) įtikiną žmogų, kad jis yra silpnas ir paralyžiuoja jo Valios centrą. Daro jo valią bejėge. Melas – bet kokio stuporo esmė, paverčiantį žmogų į paklusnų pašaliniai valiai mechanizmą, bejėgį ir todėl visko bijantį. Savanoriškai praradusį valią ir pažeminęs save bandymu įgyvendinti blokuojantį veiksmą. Todėl visi politikai ir manipuliatoriai, taip mėgsta užpildyti žmonių atmintį melu, padarant juos bejėgiais ir paverčiant bejėgiais paklusniais šizo (zombiais). Tokiu pačiu būdu – priversti žmogų vykdyti neįmanomą užduotį, naudojasi visi hipnotizuotojai. Ir kuomet žmogaus valia ir sąmonė tampa bejėgėmis (atjungiami nuo srovės), jie pradeda manipuliuoti MIRTINAI užmigusio žmogaus dėmesio spinduliu savo savanaudiškiems tikslams. Įteigti jam naujus melagingus vaizdinius ir kurti už jį laiko koridorius to žmogaus ateičiai (pohipnozinė įtaiga). Perduoti dėmesio spindulį pašaliniai valiai, pakliuvus į vienalaikiškumo užduotį – reiškia pavirsti į paklusnų zombį, mirtinai miegantį šizo. Kaip kalbėjo senoliai – PARDUOTI VELNIUI SIELĄ (melo tėvui – relig.). O faktiškai, savo dėmesio spindulį pašaliniai valiai (įtikėti nepatikrinus faktų, įnešti į atmintį melagingą informaciją). Kuriuo pašalinė valia pradės be skrupulų manipuliuoti savo nuožiūra, jums teliks paklusniai sekti į ateitį, kurią sukūrė jus apgavęs manipuliatorius, be jūsų valingo dalyvavimo ir sutikimo.
Snežko R. A. praktinių testų lentelė šizai aptikti (pavyzdys, mikčiojimo šizo – fobijos kompleksas). Sukurta momentiniam išsilaisvinimui nuo šizofrenijos, priverčiant šizoidą arba fobiką susitikti su objektyvia faktine realybę. Pašalinimas iš jo atminties visą melagingą, gimdančia stuporą informaciją. Taip pat šizo – mikčiotojams ir šizo – logopedams, kurie bando „gydyti melu“ patys yra iliuzijose ir nemokšiškume.
Nemokšiškumas – informacijos atmintyje bebūvimas, nulis informacijos.
Šizo – melas, saugomas atmintyje, iliuziniai atminties vaizdai neegzistuojantys objektyvioje realybėje.
Šizoidai negali „gydyti“ šizodų pagal šios lentelės nutylėjimą.
Toliau tekste raidžių junginį ŠIZO, suprasti tiesiogiai, kaip žodžio MELAS (iliuzija, haliucinacija, ne realybė sinonimą. ) sinonimą. T. y. šizikas tiesiog žmogus, kurio atmintį išsaugoti melagingi vaizdiniai. O nemokšiškumą reikėtų suprasti, kaip visišką kokių nors atspaudų atmintyje nebuvimą. Nulis atspaudų, tuštuma. Žmogus nemokša – žmogus, kurio atmintyje nėra jokios informacijos apie dominančią temą apskritai, nei melagingų vaizdinių, nei realių atspaudų realiai egzistuojančių objektų ir fenomenų.
Tokių testų, išsaugotam žmonių atmintyje melui (šizo) aptikti, aš turiu labai daug, visų jų čia nepateiksiu. Juos aš atlieku reikalui esant asmeninių sesijų ar seminarų metu. Nes nemokšiškumas (informacinės duobės = 0) ir šizo (melagingi vaizdiniai atmintyje) kiekvieno žmogaus individualūs. Čia aš pateikiu pavyzdžius ir neginčytinus įrodymus jūsų prabudimui nuo melo į akivaizdžių (neginčytinų matomų bet kuriam norinčiam) faktų realybę. Užtenka paprasčiausiai pačiam atlikti testą. Visa kita tampa aišku be žodžių. Tai ir yra – tiesa! Ir ji išgydo savimi visas baimes ir visų tipų šizą AKIMIRKSNIU visuose žmogaus būties lygiuose!
- dalyvis dabar forume