Meditacinis forumas

Autorius Snežko R.A.

Postulatas apie neleistiną laisvą žodžių traktavimą

Aksiо́ma (sen. graik. ἀξίωμα – teiginys, principas) arba postulatas – teiginys (faktas), priimamas, kaip tiesa, be įrodymų, ir taip pat kaip „pamatas“ įrodymams pagrįsti.
Traktatas – Тракта́т (lot. Tractatus „ samprotavimas“, stebimų objektų tikslus savybių ir kokybės aprašymas, traktavimas – melagingas subjektyvus suvokimas ir objektyvaus fakto išdėstymas žodžiais.

Šiame darbe aš samprotausiu apie daugelio autorių, kurie pateikia savo darbus, kaip mokslinius veikalus, neleistiną laisvą žodžių traktavimo problemą. Faktiškai jie neadekvačiai pakeičia sąvokas žodžių žaismu, kuris visiškai nesavalaikis ir nesuderinamas. Traktuoja faktus laisvai ir neadekvačiai, jų savybėms ir kokybei. (Objektas – subjektu stebimas objektyvios arba subjektyvios realybės daiktas; savybė – objekto sudedamoji dalis; kokybė – subjektui naudinga savybė).
Žodis – tai bendrai vartojamas garsinis ringtoninis kodas, kuriuo koduojamas regimas subjektyvios ar objektyvios realybės objektas. Raštas – tai bendrai vartojamas simbolinis vizualinis – taktilinis kodas, kuriuo koduojamas žodis (garsinis kodas).
Kalbos ir rašto kodai turi būti visiškai tikslūs, remiantis panašumo įstatymui, nuolatiniai ir nekintantys, griežtai atitinkantys nuolatinei ir nekintančiai objektyviai realybei. Pavyzdžiui: mes pažymėjome dramblį, žodžiu (kodu) „dramblys“. Priėmę tokį žymėjimą, mes neturime teisės toliau jo keisti, nes jeigu kiekvienas žmogus pradės koduoti, tai ką stebi, savais garsiniais kodais, tai atsiras absoliutus nesupratimas – proto audialės dalies (žodžių) kodų nesusiderinimas. Kodas – tai realaus objekto simbolinis subjektyvus analogas (panašumas). Nes kodas, subjekto kūryba, todėl jo sukurtas kodas jam vienam ir suprantamas. Kodas, naudojamas kitu subjektu, tos pačios realybės objektui, gali būti kitas. Ką mes visur ir stebime. Žmonės kalba skirtingomis kalbomis – skirtingais ringtonų rinkiniais. Visas pasaulio kalbas vienija vienoda ringtonų kodavimo struktūra, nes žmonių kalbos aparatas iš prigimties vienodas, todėl jis sugeba išgauti kitokią, nei ringtoninę garso formą (pvz. švilpimas), Visos pasaulio kalbos sudarytos iš 5 ringtonų – garsų Ы, Э, А, О, У. Tai melodinis kodas būdingas net gyvūnams.
Pavyzdžiui: У-А (Riebiai išskirtas kirčiuotinas ringtonas)... šiuo melodiniu kodu užkuoduoti трУ-бА; шУ-рА; кУ-рА; шкУ-рА; зУ-рА; зУ-лА и t. t.
Kodas, kuriuo pažymėtas garsas vadinamas raidė, tai irgi išskirtinai subjektyvus piešinys. Taip atsiranda skirtumai kodavimuose ir jų nepanašumas. Tas nepanašumas iššaukia nesupratimą – nesugebėjimą sujungti skitingų subjektų kodus. Subjektų nesupratimas – kalbos ir rašto kodų nesuderinamumas.
Pavyzdžiui: ЛЮБОВЬ – taip rašoma kirilicos kodo rašmenimis, LOVE – taip rašome lotyniško kodo rašmenimis. ЛЬУ-БОФЬ – tokiais dviem soringtonais rusai įgarsina natūralią dvasios savybę, ЛАФ – tą pačią savybę anglai įgarsina vienu soringtonu.
Visas žmogaus protas sudarytas iš subjektyvių koduočių rinkinių, skirtų objektyvios realybės kodavimui ir dekodavimui. Protas yra objektyvios realybės subjektyvus kodas. Iš senų laikų yra žinoma: „sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą“. Bet ką tai reiškia? Ką senoliai vertino kaip protą, pagal kurį palydi? Atsakymas akivaizdus – proto kodą, žodį.Tokiu būdu žodis – yra matoma proto dalis, t. y. užkoduotos atminties informacija. Protėviai taip pat sakė: „Kas blaiviam prote, tas girtam ant liežuvio“. Šis protėvių pastebėjimas yra teisingas ir jis patirtinai liudija, kad žodžio sąmoningos kontrolės praradimo būsenoje, matoma tą proto dalis (atminties kodų), kurią žmogus bando paslėpti nuo aplinkinių. Šita proto dalis yra paslaptis, nes žmogus turi kažkokį motyvą slėpti savo proto (atminties) dalį nuo aplinkinių. Tokį žmogų vadino „tamsiu žmogumi“, t. y. uždaras žmogus, turintis savo prote „antrą dugną“. Kuris alkoholiui veikiant dažnai atsiverdavo, nes žmogaus valia, jo sąmoninga atminties kontrolė silpnėjo. Atminties dalis, kurios žmogus gėdijasi ir kurią nuolat bando dangstyti nuo likusių žmonių, taip pat yra užkoduota žodžiuose ir simboliuose. Kartais suprantamų tik pačiam žmogui, o kartasi nesuprantamų net jam pačiam. Kaip tai įmanoma? Labai paprastai, juk su motinos kiaušialąste ir tėvo spermatozoidu perduodama informacija, kuri koduojama jų pačių ir protėvių. Natūralu, kad kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis senoliais, atminties pavidalu buvo koduojama informacija, iš senolių paveldėjęs kūną, žinoti negali. Valgant informacija atiteka kartu su maistu ir vandeniu, ir šios informacijos žmogaus sąmonė negali pilnai įsisąmoninti. Nes žmogus turi tik vieną dėmesį, o informacinė materijos tėkmė labai didelė. Natūraliai ne visa informacija fiksuojama dėmesiu ir iššifruojama – suvokiama kaip mintys ir su tomis mintimis susiję žodžiai į vieną sąryšį – kodą.
Bendravimui žmonės turi turėti vienodus kodus, kitaip atsiras visiškas nesupratimas. Jeigu žmogaus prote kodai- žodžiai neatitinka objektyvios realybės, tai tokie kodai vadinami neadekvačiais, melagingais.
Šizofrenija (sen. graik. σχίζω — „skaldau“ + φρήν — „protas, suvokimas (geba svarstyti žodžiais)“). Į dvi dalis perskeltas protas, į dvi dalis perskelta kalba. Žmogus suskaldytas į tai, ką įsisąmonina ir į tai, ko neįsisąmonina. Kuomet žmogus suskaldytas į adekvačią ir neadekvačią dalis jis šizo. T. y. žmogus neadekvatus objektyviai realybei, jeigu žmogus meluoja – jis neadekvatus objektyviai realybei, jis šizo – suskaldytas, atskirtas nuo proto realybės. Melo žodžiai, neadekvatūs objektyviai realybei – tai šizokodai. Tik pašalinus iš savo kalbos ir proto šizokodą (melą) žmogus vientisas, t. y. adekvatus.
Tokiu būdu žmogus, kuris vartoja neadekvačius žodžiu – kodus, yra neadekvatus žmogus ir prote – šizo. Juk žodis ir protas – vieningas nepertraukiamas sąryšis atminties atvaizdo ir jį pažyminčio žodžio. Melas ir fantazija netoleruotini moksliniuose darbuose, kurie turi aprašyti išskirtinai stebimus realybėje faktus, reiškinius ir dėsningumus. Jeigu moksliniame darbe sutinkami neapibrėžtumai, netikslumai, fantazija, spėlionės, tai jau fantastika, dirbtinumas, tolimas nuo objektyvios žodžio realybės. Ir vadinasi neadekvatūs jai šizokodai.
Štai kodai žodžiai, kuriems esant žmogaus kalboje, matomos informacinės duobės ir melagini spėliojimai (fantazija). Tokie žodžiai neturi būti vartojami moksliniuose darbuose. Jeigu jie yra „moksliniame“ darbe, tai mokslinis darbas priskiriamas fantazijai, yra dirbtinis (kliedintis, šizo), nes jame objektyviai vartojami neapibrėžtumo ir fantazijos kodai.
Pagrindiniai melagingo apibrėžtumo šizokodai: turbūt, galbūt, greičiausiai, gali būti, atrodytų, man atrodo, man rodos, aš manau, galimai, jeigu, jeigu būtų ir . kt.
Visiško neapibrėžtumo klausimai: kas? kaip? koks? kiek? iš kur? kur? kam? dėl ko? kodėl? ir kt. Šitie klausimai rodo, jog darbą rašiusio žmogaus protas visiškai neužprogramuotas objektyvia informacija – jo tuštumą, užkoduotos informacijos subjekto atmintyje (prote) nebuvimą. Darbas gali būti primažintas išsigalvojimu, kai jame vartojami žodžiai ne pagal visuotinai priskirtą prasmę, taip pat jo paties sugalvoti žodžiai, jeigu jis aiškiai nepagrindžia žodinės koduotės objektyvumo. Kuri atsirado dėl reiškinio naujumo, tyrinėjant ankščiau visuomenei nežinomą objektyvioje realybėje faktą, kuris iki jo, kitais tyrinėtojais buvo neįvardintas.